VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

 

        (Priimta Generalinės Asamblėjos 44/25 rezoliucija

     pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr. 1)

 

 

Generalinė Asamblėja,

     *remdamasi savo ankstesnėmis rezoliucijomis, pirmiausia 1978

m. gruodžio 20 d. ir 1988 m. gruodžio 8 d. 43/112 rezoliucijomis,

taip pat  Žmogaus teisių  komisijos bei  Ekonominės ir socialinės

tarybos rezoliucijomis dėl Vaiko teisių konvencijos,

     *turėdama galvoje Žmogaus teisių komisijos 1989 m. kovo 8 d.

1989/57 rezoliuciją,  kuria Komisija  nusprendė per  Ekonominę ir

socialinę  tarybą  nusiųsti  Vaiko  teisių  konvencijos  projektą

Generalinei Asamblėjai, bei Ekonominės ir socialinės tarybos 1989

m. gegužės 24 d. 1989/79 rezoliuciją,

     *dar kartą patvirtindama, kad vaiko teises reikia ypač ginti

ir kad  reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų

vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis,

     *labai susirūpinusi,  kad vaikų  padėtis daugelyje  pasaulio

vietovių  tebėra   kritiška  dėl   nevienodų  socialinių  sąlygų,

stichinių    nelaimių,    ginkluotų    konfliktų,    išnaudojimo,

neraštingumo, bado  ir ligų,  ir būdama  įsitikinusi, jog  reikia

imtis neatidėliotinų  ir  veiksmingų  priemonių  nacionaliniu  ir

tarptautiniu mastu,

     *suvokdama, koks svarbus Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų

fondo ir  Jungtinių Tautų  Organizacijos vaidmuo prisidedant prie

vaikų gerovės kėlimo ir jų vystymosi,

     *būdama įsitikinusi,  kad tarptautinė  Konvencija dėl  vaiko

teisių bus  didelis indėlis  į vaikų teisių apsaugą ir jų gerovės

užtikrinimą ir  sektinas Jungtinių  Tautų Organizacijos laimėjimų

žmogaus teisių srityje pavyzdys,

     *atsižvelgdama į  tai, kad  1989 m.  - trisdešimtosios Vaiko

teisių deklaracijos  metinės ir  dešimtosios  Tarptautinių  vaikų

metų metinės:

     (1) yra  dėkinga Žmogaus  teisių komisijai, baigusiai rengti

Vaiko teisių konvencijos projektą;

     (2) priima  pasirašyti, ratifikuoti Vaiko teisių konvenciją,

kuri  pateikiama   šios  rezoliucijos   Priede,   ir   prie   jos

prisijungti:

     (3) ragina  visas valstybes  dalyves  tuoj  pat  apsvarstyti

Konvencijos pasirašymą,  ratifikavimą ar prisijungimą prie jos ir

išreiškia viltį, kad ji artimiausiu metu įsigalios;

     (4)  prašo   Generalinį  sekretorių   parūpinti   reikalingų

priemonių ir padėti skleisti informaciją apie Konvenciją;

     (5)  siūlo   Jungtinių  Tautų   Organizacijos  įstaigoms  ir

organizacijoms, taip  pat tarpvyriausybinėms  ir nevyriausybinėms

organizacijoms sutelkti  visas pastangas  skleidžiant informaciją

apie Konvenciją ir prisidėti prie gilesnio jos supratimo;

     (6)  prašo   Generalinį  sekretorių   informuoti  Generalinę

Asamblėją   jos    keturiasdešimt   penktojoje   sesijoje,   kaip

įgyvendinama Vaiko teisių konvencija;

     (7) nutaria  apsvarstyti Generalinio  sekretoriaus pranešimą

savo keturiasdešimt penktosios sesijos darbotvarkės punkte "Vaiko

teisių konvencijos įgyvendinimas".

 

 

 

                                   61-asis plenarinis posėdis,

                                        1989 m. lapkričio 20 d.

                 

                                               PRIEDAS

 

                     VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA

 

                            PREAMBULĖ

 

     Valstybės, šios Konvencijos dalyvės,

     *būdamos   tos   nuomonės,   kad   pagal   Jungtinių   Tautų

organizacijos Įstatų principus, visiems visuomenės nariams įgimto

orumo,  lygių  ir  neatimamų  teisių  pripažinimas  yra  laisvės,

teisingumo ir taikos žemėje pagrindas,

     *atsižvelgdamos  į   tai,  kad  Jungtinės  Tautos  Įstatuose

patvirtino savo  tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus

orumu  ir   vertingumu  ir  pasiryžo  prisidėti  prie  socialinės

pažangos ir gyvenimo sąlygų gerinimo suteikdamos daugiau laisvės,

     *pripažindamos, kad Jungtinių Tautų Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių  deklaracijoje ir  Tarptautiniuose žmogaus  teisių

paktuose paskelbė  ir pritarė,  jog kiekvienas žmogus turi turėti

visas   šiuose   dokumentuose   nurodytas   teises   ir   laisves

nepriklausomai  nuo   rasės,  odos   spalvos,   lyties,   kalbos,

religijos,  politinių   ar  kitokių  pažiūrų,  nacionalinės  arba

socialinės kilmės, turto, luomo ar kitų aplinkybių,

     *primindamos, kad  Jungtinių Tautų  Organizacija Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje paskelbė, jog vaikai turi teisę būti

ypač globojami ir remiami,

     *būdamos  įsitikinusios,   jog  šeimai,   kaip   pagrindinei

visuomenės ląstelei  ir natūraliai  visų jos  narių, ypač  vaikų,

augimo ir  gerovės aplinkai,  turi būti suteikta reikiama apsauga

ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei,

     *pripažindamos,  jog   vaikas  visapusiškai  ir  harmoningai

vystytis gali  tik augdamas  šeimoje, jausdamas  laimę, meilę  ir

supratimą,

     *manydamos,   kad   vaikas   turi   būti   gerai   parengtas

savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas Jungtinių Tautų

Organizacijos Įstatuose  paskelbtų idealų,  ypač taikos, kilnumo,

pakantumo, lasivės, lygybės ir solidarumo dvasia,

     *atsižvelgdamos į  tai, kad  tokios ypatingos vaiko apsaugos

būtinumas  buvo   numatytas  1924   m.   Ženevos   vaiko   teisių

deklaracijoje, 1959  m. lapkričio  20 d.  Generalinės  Asamblėjos

priimtoje Vaiko  teisių deklaracijoje  ir pripažintas Visuotinėje

žmogaus  teisių   deklaracijoje,  Tarptautiniame   pilietinių  ir

politinių teisių  pakte (23  ir 24  straipsnyje),  Tarptautiniame

ekonominių,   socialinių   ir   kultūrinių   teisių   pakte   (10

straipsnyje), taip  pat  specializuotų  įstaigų  ir  tarptautinių

organizacijų,  kurios   rūpinasi  vaikų   gerove,  įstatuose   ir

atitinkamuose dokumentuose,

     *atsižvelgdamos į  tai,  kad,  kaip  nurodyta  Vaiko  teisių

deklaracijoje, "vaikui,  atsižvelgiant į  jo fizinį  ir  psichinį

nebrandumą, reikia  ypatingos apsaugos  ir priežiūros,  taip  pat

atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo",

     *remdamosi Vaikų apsaugos ir gerovės, ypač perduodant vaikus

auklėti ir  juos įvaikinant  nacionaliniu ir  tarptautiniu lygiu,

socialinių ir  teisinių principų  deklaracijos,  Jungtinių  Tautų

Organizacijos Minimalių  tipinių taisyklių dėl teisingumo vykdymo

nepilnamečiams ("Pekino  taisyklės") ir  Moterų ir vaikų apsaugos

nepaprastosiomis  aplinkybėmis   ir  ginkluotų   konfliktų   metu

deklaracijos nuostatomis,

     *pripažindamos,  kad   visose  pasaulio  šalyse  yra  vaikų,

gyvenančių  nepaprastai   sunkiomis  sąlygomis,  ir  kad  tokiems

vaikams reikia ypatingo dėmesio,

     *deramai atsižvelgdamos  į kiekvienos  tautos  tradicijų  ir

kultūros  vertybių   svarbą   vaiko   apsaugai   ir   harmoningam

vystymuisi,

 

     *pripažindamos tarptautinio bendradarbiavimo svarbą gerinant

vaikų gyvenimo  sąlygas kiekvienoje šeimoje, ypač besivystančiose

šalyse,

 

     susitarė:

 

                             I DALIS

 

                          1 straipsnis

 

     Šioje  Konvencijoje   vaiku  laikomas   kiekvienas   žmogus,

neturintis 18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė

nepripažinta anksčiau.

 

                          2 straipsnis

 

     (1. Valstybės  dalyvės  gerbia  ir  garantuoja  visas  šioje

Konvencijoje numatytas  teises kiekvienam  vaikui, priklausančiam

jos jurisdikcijai,  be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo

vaiko, jo  tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties,

kalbos,  religijos,   politinių  ar  kitokių  pažiūrų,  tautybės,

etninės ar  socialinės kilmės,  turto, sveikatos,  luomo ar kokių

nors kitų aplinkybių.

     (2. Valstybės  dalyvės imasi  visų reikiamų  priemonių,  kad

vaikas būtų  apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių

dėl vaiko  tėvų, teisių  globėjų ar  kitų šeimos  narių  statuso,

veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

 

                          3 straipsnis

 

     (1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar

tai  darytų   valstybinės  ar  privačios  įstaigos,  užsiimančios

socialiniu  aprūpinimu,   teismai,  administracijos  ar  įstatymų

leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai.

     (2.  Valstybės  dalyvės  įsipareigoja  teikti  vaikui  tokią

apsaugą ir  globą, kokios  reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo

tėvų, globėjų  ar kitų  asmenų, atsakančių  už jį pagal įstatymą,

teises ir  pareigas, ir  tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir

administracinių priemonių.

     (3. Valstybės  dalyvės rūpinasi,  kad tiek už vaikų globą ar

apsaugą atsakingos  įstaigos, tarnybos  ir organai, ypač saugumo,

sveikatos apsaugos sritys, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas,

tiek kompetentinga  jų priežiūra  atitiktų  kompetentingų  organų

nustatytas normas.

 

                          4 straipsnis

 

     Valstybės   dalyvės    imasi   visų    reikiamų    teisinių,

administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms

teisėms  įgyvendinti.  Ekonominėms,  socialinėms  ir  kultūrinėms

teisėms įgyvendinti  valstybės  dalyvės  panaudoja  kiek  įmanoma

daugiau  savo   turimų  išteklių,   o  prireikus   pasitelkia  ir

tarptautinį bendradarbiavimą.

 

                          5 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės  gerbia tėvų  arba, tam  tikrais atvejais,

išplėstinės šeimos  arba bendruomenės  narių, jei  to  reikalauja

vietiniai papročiai,  globėjų ar  kitų, pagal  įstatymą  už  viką

atsakančių asmenų  atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal

didėjančius sugebėjimus,  vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia

Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti.

 

                          6 straipsnis

 

 

     (1. Valstybės  dalyvės pripažįsta  kiekvieno vaikų neatimamą

teisę gyventi.

     (2. Valstybės  dalyvės užtikrina  didžiausią galimybę vaikui

gyventi ir sveikai vystytis.

 

                          7 straipsnis

 

     (1. Vaikas  įregistruojamas tuoj  po gimimo  ir  nuo  gimimo

momento turi  teisę į  vardą ir  pilietybę, taip  pat,  kiek  tai

įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.

     (2.  Valstybės   dalyvės  užtikrina,  kad  šios  teisės  bus

įgyvendintos vadovaujantis  jų įstatymais  ir jų įsipareigojimais

pagal atitinkamus šios srities tarptautinius dokumentus, ypač tuo

atveju, jei antraip vaikas neturėtų pilietybės.

 

                          8 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės  įsipareigoja  gerbti  vaiko  teisę

išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą  ir šeimos

ryšius,  kaip   tai  numatyta   įstatymu,  neleisdamos  neteisėto

kišimosi.

     (2.  Jei   vaikui  neteisėtai   atimama  dalis  ar  visi  jo

identiškumo elementai,  valstybės dalyvės  suteikia jam paramą ir

apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.

 

                          9 straipsnis

 

     (1. Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas

su  savo  tėvais  prieš  jų  norą,  išskyrus  tuos  atvejus,  kai

kompetentingi  organai,   vadovaudamiesi  teismo   sprendimu   ir

taikytinais  įstatymais,  atitinkama  tvarka  nustato,  kad  toks

atskyrimas yra  yra būtinas  vaiko interesams. Tai nustatyti gali

prireikti tam  tikru  konkrečiu  atveju,  pavyzdžiui,  kai  tėvai

žiauriai elgiasi  su vaiku  arba juo  nesirūpina, arba  kai tėvai

gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.

     (2. Pagal  šio straipsnio  1 punktą,  visoms suinteresuotoms

šalims  suteikiama  galimybė  dalyvauti  kiekviename  nagrinėjimo

procese ir pareikšti savo požiūrį.

     (3. Valstybės  dalyvės gerbia  vaiko, kuris  išskiriamas  su

vienu ar  abiem tėvais,  teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus

atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais.

     (4.  Kai   vaikas  su  tėvais  išskiriamas  dėl  kokio  nors

valstybės dalyvės  priimto sprendimo,  pavyzdžiui, dėl  vieno  ar

abiejų tėvų arba vaiko arešto, įkalinimo, ištrėmimo, deportacijos

arba mirties  (įskaitant mirtį  dėl kokios  nors priežasties  tam

asmeniui  esant  valstybės  žinioje),  valstybė  dalyvė  suteikia

tėvams, vaikui  arba,  jeigu  reikia,  kitam  šeimos  nariui,  jų

prašymu, reikalingą  informaciją apie  nesančio šeimos  nario  ar

narių buvimo  vietą, jei  ši informacija  nekenkia vaiko gerovei.

Valstybės dalyvės  rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų

pasekmių atitinkamam asmeniui ar asmenims.

 

                          10 straipsnis

 

     (1. Vadovaudamosios  valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 punkte

pareikštu  įsipareigojimu,  vaiko  ar  jų  tėvų  pareiškimus  dėl

įvažiavimo į  valstybę dalyvę  arba išvykimo  iš jos,  kad  šeima

galėtų susijungti,  valstybės dalyvė  turi svarstyti  humaniškai,

operatyviai ir  priimti  teigiamą  sprendimą.  Valstybės  dalyvės

rūpinasi,  kad   toks  prašymas   nesukeltų   neigiamų   pasekmių

pareiškėjams ir jų šeimos nariams.

     (2. Vaikas,  kurio tėvai gyvena skirtingose valstybėse, turi

teisę,  išskyrus   ypatingas  aplinkybes,  nuolat  ir  tiesiogiai

bendrauti  su   abiem  tėvais.   Todėl,  vadovaudamosios  savo  9

straipsnio 1 punktu priimtais įsipareigojimais, valstybės dalyvės

gerbia vaiko  ir jo  tėvų teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant

ir jų  pačių, ir grįžti į ją. Teisę palikti bet kurią šalį galima

apriboti  tik   tiek,  kiek  tai  nustatyta  įstatymu  ir  būtina

valstybės saugumui,  viešajai tvarkai  (ordre public),  gyventojų

sveikatai  ar  dorovei  arba  kitų  asmenų  teisėms  ir  laisvėms

apsaugoti ir  yra suderinama  su šioje Konvencijoje pripažintomis

kitomis teisėmis.

 

                          11 straipsnis

 

     (1. Valstybės dalyvės kovoja su neteisėtu vaikų perkėlimu ir

negrąžinimu iš užsienio.

     (2.  Šiam   tikslui  valstybės   dalyvės  skatina   sudaryti

dvišalius arba  daugiašalius susitarimus  arba  prisijungti  prie

galiojančių susitarimų.

 

                          12 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės  garantuoja   vaikui,   sugebančiam

suformuluoti savo  pažiūras, teisę  laisvai jas reikšti visais jį

liečiančiais klausimais;  be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į

jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.

     (2.  Todėl   vaikui   būtinai   suteikiama   galimybė   būti

išklausytam bet  kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio

nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą

nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.

 

                          13 straipsnis

 

     (1. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši

teisė apima  laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio

informaciją ir  idėjas  nepaisant  sienų  žodine:  rašytine  arba

spausdinta forma,  meno kūriniais  arba kitais vaiko pasirinktais

būdais.

     (2. Įgyvendinant  šią teisę, gali būti kai kurių apribojimų,

tačiau jie  gali būti  tik tokie,  kokie numatyti įstatymu ir yra

būtini:

     a)  siekiant  garantuoti  pagarbą  kitų  asmenų  teisėms  ir

reputacijai; arba

     b)  būtini   valstybės  saugumui,  viešajai  tvarkai  (ordre

public), gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

 

                          14 straipsnis

 

     (1. Valstybės  dalyvės gerbia vaiko teisę į minties, sąžinės

ir religijos laisvę.

     (2. Valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais,

teisėtų globėjų  teises ir pareigas vadovauti vaikui įgyvendinant

jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.

     (3. Laisvė  išpažinti savo  religiją arba tikėjimą gali būti

ribojama tik  tiek, kiek  tai nustatyta  įstatymu ir  yra  būtina

valstybės  saugumo,   viešosios  tvarkos,  gyventojų  dorovės  ir

sveikatos  arba   kitų  asmenų   pagrindinių  teisių  ir  laisvių

apsaugai.

 

                          15 straipsnis

 

     (1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į asociacijų ir

taikių susirinkimų laisvę.

     (2. Šiai  teisei įgyvendinti  neturi būti  jokių apribojimų,

išskyrus  tuos,  kurie  taikomi  pagal  įstatymą  ir  yra  būtini

demokratinėje  visuomenėje   valstybės  ar   visuomenės   augumo,

viešosios tvarkos  (ordre public),  gyventojų sveikatos,  dorovės

arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai.

 

                          16 straipsnis

 

     (1. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto

kišimosi į  jo asmeninį,  šeimyninį gyvenimą,  buto neliečiamybę,

susirašinėjimo paslaptį  arba neteisėto  kėsinimosi į jo garbę ir

reputaciją.

     (2. Vaikas  turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti

įstatymo ginamas.

 

                          17 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės  pripažįsta  svarbų  masinės  informacijos

priemonių  vaidmenį  ir  rūpinasi,  kad  vaikas  galėtų  naudotis

įvairių nacionalinių  ir  tarptautinių  šaltinių  informacija  ir

medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie

vaiko socialinės,  dvasinės ir  dorovinės gerovės  ir skatina  jo

fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:

     a)   skatina   masinės   informacijos   priemones   platinti

informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu

požiūriu, pagal 29 straipsnio reikalavimus:

     b) skatina  tarptautinį bendradarbiavimą  tokią  iš  įvairių

kultūrinių,  nacionalinių   ir  tarptautinių   šaltinių   gaunamą

informaciją ir medžiagą, ją pasikeičiant ir ją platinant;

     c) skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą;

     d) skatina  masinės informacijos  priemones skirti ypač daug

dėmesio vaikų,  priklausančių kokiai  nors  mažumų  grupei,  arba

vietinių gyventojų vaikų kalbos poreikiams;

     e) skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo

jo gerovei  kenkiančios informacijos ir medžiagos, pagal 13 ir 18

straipsnio nuostatas.

 

                          18 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės  deda  visas  pastangas,  kad  būtų

pripažintas bendros  ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko

auklėjimą ir  vystymąsi principas.  Tėvams  arba,  atitininkamais

atvejais, teisėtiems  globėjams tenka  pagrindinė  atsakomybė  už

vaiko auklėjimą  ir vystymąsi.  Pagrindinis jų rūpestis turi būti

vaiko interesai.

     (2. Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių

įgyvendinimą ir  norėdamos prie  to prisidėti,  valstybės dalyvės

teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą, reikalingą tinkamam

vaikų auklėjimui, ir rūpinasi vaikų įstaigų plėtimu.

     (3. Valstybės  dalyvės imasi  visų reikiamų  priemonių,  kad

vaikai, kurių  tėvai dirba, turėtų teisę naudotis jiems skirtomis

vaikų priežiūros tarnybomis ir įstaigomis.

 

                          19 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės,  siekdamos   apginti   vaiką   nuo

įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar

piktnaudžiavimo, priežiūros  nebuvimo  ar  nerūpestingo  elgesio,

grubaus   elgesio    ar   išnaudojimo,    įskaitant    seksualinį

piktnaudžiavimą,  kuriuos  jis  gali  patirti  iš  tėvų,  teisėtų

globėjų ar  kurio nors  kito jį  globojančio asmens,  imasi  visų

reikiamų  teisinių,   administracinių,  socialinių   ir  švietimo

priemonių.

     (2. Tarp  tokių apsaugos  priemonių reikiamais atvejais gali

būti ir  veiksmingos socialinės  programos, leidžiančios suteikti

paramą  vaikui   ir  jį  globojantiems  asmenims  ir  išaiškinti,

pranešti,  perduoti   nagrinėti,  tirti,  gydyti  ir  imtis  kitų

priemonių  minėtais   žiauraus  elgesio   su  vaiku  atvejais,  o

prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

 

                          20 straipsnis

 

     (1. Vaikas,  kuris laikinai  arba visam  laikui yra  netekęs

savo šeimos  aplinkos arba  kuris dėl  savo interesų  negali toje

aplinkoje būti,  turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą

ir paramą.

     (2.  Valstybės  dalyvės,  vadovaudamosios  savo  įstatymais,

pasirūpina tokio vaiko priežiūros pakeitimu.

     (3.  Tokia  priežiūra  gali  reikšti  perdavimą  perauklėti,

"kafalą" pagal  islamo teisę,  įvaikinimą arba,  esant  reikalui,

atidavimą į  atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas. Pageidautina,

svarstant pakeitimo  variantus,  atsižvelgti  į  vaiko  auklėjimo

paveldimumą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę

ir gimtąją kalbą.

 

                          21 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės,  kurios  pripažįsta  įvaikinimo  sistemą,

rūpinasi, kad  pirmiausia būtų  atsižvelgiama į  vaiko interesus,

taip pat:

     a)  rūpinasi,   kad  vaikai   būtų  įvaikinami   tik  leidus

kompetentingiems   valdžios   organams,   kurie,   vadovaudamiesi

taikytinais įstatymais  ir nustatyta  tvarka, taip pat remdamiesi

visa reikalinga ir patikima informacija, nustato, kad įvaikinimas

leistinas dėl  vaiko statuso  tėvų, giminaičių ir teisėtų globėjų

atžvilgiu ir  kad tuo  atveju, kai reikia, suinteresuoti asmenys,

atitinkamai  pasikonsultavę,   duotų  savo   sąmoningą   sutikimą

įvaikinti:

     b) pripažįsta,  kad įvaikinimą  kitoje šalyje galima laikyti

alternatyviu vaiko  priežiūros būdu,  jei vaiko negalima perduoti

šeimai, kuri  galėtų jį  auklėti arba įvaikinti, ir jei neįmanoma

suteikti tinkamos priežiūros toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs;

     c)  užtikrina,  kad  vaiką  įvaikinant  kitoje  šalyje  būtų

suteikiamos tokios  pat garantijos  ir laikomasi tokių pat normų,

kaip ir įvaikinimo šalies viduje;

     d) imasi  visų reikiamų  priemonių, kad  įvaikinimas  kitoje

šalyje neleistų  su tuo  susijusiems asmenims gauti nepateisinamą

finansinę naudą;

     e)  padeda   prireikus  pasiekti   šio   straipsnio   tikslų

sudarydamos dvišalius  ir daugiašalius  susitarimus ir  rūpinasi,

kad vaiką  kitoje šalyje įkurdintų kompetentingi valdžios organai

ar pareigūnai.

 

                          22 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės  imasi   reikiamų  priemonių,   kad

užtikrintų  vaikui,   norinčiam  gauti   pabėgėlio  statusą  arba

laikomam pabėgėliu  pagal taikytiną tarptautinę arba vidaus teisę

ir nustatytą tvarką, nepriklausomai nuo to, ar jį lydi, ar nelydi

jo tėvai ar koks nors kitas asmuo, deramą apsaugą ir humanitarinę

pagalbą naudodamosios  taikytinomis teisėmis,  išdėstytomis šioje

Konvencijoje  ir  kituose  tarptautiniuose  žmogaus  teisių  arba

humanitariniuose  dokumentuose,   kurių  dalyvės   yra  nurodytos

valstybės.

     (2. Šio tikslo siekdamos valstybės dalyvės remia, jeigu joms

atrodo, kad tai reikalinga, Jungtinių Tautų ir kitų kompetentingų

tarpvyriausybinių     arba      nevyriausybinių     organizacijų,

bendradarbiaujančių su Jungtinėmis Tautomis, pastangas ginti tokį

vaiką, teikti  jam paramą  ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų

arba kitų  šeimos narių,  gauti iš jų reikalingą informaciją, kad

būtų galima grąžinti vaiką į šeimą. Jei tėvų ar kitų šeimos narių

negalima surasti,  tokiam vaikui teikiama tokia pat apsauga, kaip

ir bet  kuriam kitam  vaikui, dėl  kokios nors  priežasties visam

laikui ar  laikinai netekusiam  savo šeimos  aplinkos,  kaip  tai

numato ši Konvencija.

 

                          23 straipsnis

 

     (1. Valstybės dalyvės pripažįsta, kad psichiškai ar fiziškai

nepilnavertis  vaikas   turi  gyventi   pilnavertį  ir  prideramą

gyvenimą, kuris  garantuotų jo  orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi

ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.

     (2. Valstybės  dalyvės pripažįsta  nepilnaverčio vaiko teisę

gauti ypatingą  globą ir  rūpinasi, jei yra lėšų, kad turinčiam į

tai teisę  vaikui ar  atsakantiems  už  jo  globą  asmenims  būtų

suteikta parama,  kurios prašoma  ir kuri atitinka vaiko būklę ir

jo tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių asmenų padėtį.

     (3. Turint  galvoje ypatingus nepilnaverčio vaiko poreikius,

parama pagal  šio straipsnio  2 punktą  teikiama  pagal  galimybę

nemokamai, atsižvelgiant  į tėvų  ar kitų  jį prižiūrinčių asmenų

finansinius išteklius.  Būtina sudaryti  galimybę nepilnaverčiams

vaikui gauti  išsilavinimą, profesinį  parengimą, būti  medicinos

darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei

veiklai ir  poilsiauti taip,  kad jis  kuo  labiau  įsitrauktų  į

socialinį  gyvenimą,   galėtų  ugdyti  savo  asmenybę  ir  bręsti

kultūriniu bei dvasiniu požiūriu.

     (4.    Valstybės     dalyvės,     plėtodamos     tarptautinį

bendradarbiavimą, skatina  keitimąsi atitinkama  informacija apie

nepilnaverčių vaikų  profilaktinę sveikatos apsaugą ir medicinos,

psichologinį  ir  funkcinį  gydymą,  įskaitant  informaciją  apie

reabilitacijos, bendrojo  lavinimo ir profesinio rengimo metodus,

taip pat  rūpinasi, jog  būtų galimybė  šia informacija naudotis,

kad valstybės  dalyvės turėtų  daugiau žinių  ir galėtų  išplėsti

savo patirtį.  Ypač daug  dėmesio šiuo  atveju turi būti skiriama

besivystančių šalių poreikiams.

 

                          24 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės  pripažįsta  vaiko  teisę  naudotis

tobuliausiomis sveikatos  sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei

sveikatos atstatymo  priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad

nė vienam  vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos

apsaugos sistemos paslaugomis.

     (2. Valstybės  dalyvės siekia visiškai įgyvendinti šią teisę

ir imasi priemonių, leidžiančių:

     a) sumažinti kūdikių ir vaikų mirtingumą;

     b)  užtikrinti   reikiamą  medicinos  pagalbą  ir  sveikatos

apsaugą visiems  vaikams, pirmiausia  plėtojant pirmąją medicinos

ir sanitarijos pagalbą;

     c) kovoti  su ligomis  ir pusbadžiavimu  panaudojant pirmąją

medicinos ir  sanitarijos pagalbą,  be viso kito, taikant lengvai

prieinamą technologiją  ir  apsirūpinant  pakankamai  maistingais

produktais ir,  atsižvelgiant į  aplinkos  užterštumo  pavojų  ir

riziką, švariu geriamuoju vandeniu;

     d) teikti  motinoms reikalingas sveikatos apsaugos paslaugas

ikigimdyminiu ir pogimdyminiu laikotarpiu;

     e) informuoti  visus visuomenės  sluoksnius, ypač  tėvus  ir

vaikus,  apie   vaikų  sveikatą   ir  mitybą,  maitinimo  krūtimi

privalumus, higieną,  vaiko gyvenamosios  aplinkos sanitariją  ir

kelių nelaimingiems  atsitikimams užkirtimą,  taip  pat  sudaryti

galimybę jiems lavintis ir tokiomis žiniomis pasinaudoti;

f) plėtoti švietimą ir paslaugas sveikatos priežiūros, tėvų konsultavimo ir šeimos planavimo srityje;

3. Valstybės dalyvės imasi visų veiksmingų ir reikiamų priemonių įprastinei praktikai, darančiai neigiamą poveikį vaikų sveikatai, panaikinti.

4. Valstybės dalyvės įsipareigoja skatinti ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą siekdamos laipsniškai įgyvendinti šiame straipsnyje pripažintą teisę. Šiuo požiūriu ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas besivystančių šalių poreikiams.

 

                          25 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės  pripažįsta  vaiko,  kompetentingų  organų

atiduoto globoti  ir rūpintis  juo, ginti  jį  arba  fiziškai  ar

psichiškai gydyti, teisę nuolat vertinti jo gydymą ir kitas su jo

globa susijusias sąlygas.

 

                          26 straipsnis

 

     (1.  Valstybės  dalyvės  pripažįsta  kiekvieno  vaiko  teisę

naudotis socialiniu  aprūpinimu, įskaitant socialinį draudimą, ir

imasi reikiamų  priemonių  šiai  teisei  įgyvendinti  pagal  savo

įstatymus.

 

     (2.  Socialinis  aprūpinimas  pagal  reikalingumą  teikiamas

atsižvelgiant į  vaiko ir  asmenų, atsakančių už vaiko išlaikymą,

turimus išteklius  ir  galimybes,  taip  pat  kitais  sumetimais,

susijusiais su gėrybių gavimu vaikui arba jo vardu.

 

                          27 straipsnis

 

     (1.  Valstybės  dalyvės  pripažįsta  kiekvieno  vaiko  teisę

turėti  tokias   gyvenimo  sąlygas,  kokių  reikia  jo  fiziniam,

protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi.

     (2. Tėvams  arba kitiems  vaiką auklėjantiems asmenims tenka

didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis,

sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

     (3. Valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas

ir savo  galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei

kitiems vaiką  auklėjantiems asmenims  šią teisę  įgyvendinti,  o

prireikus teikia  materialinę paramą ir remia įvairias programas,

ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais.

     (4. Valstybės  dalyvės imasi  visų reikiamų  priemonių,  kad

vaikas gautų  geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį

atsakančių asmenų  tiek valstybės  viduje, tiek  iš užsienio. Jei

finansiškai  už   vaiką  atsakantis   asmuo  ir   vaikas   gyvena

skirtingose  valstybėse,   valstybės  dalyvės  ragina  pripažinti

tarptautinius  susitarimus   arba  sudaryti   kitus   atitinkamus

susitarimus.

 

                          28 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės  pripažįsta  vaiko  teisę  mokytis.

Siekdamos palaipsniui  šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas

galimybes, jos:

     a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą;

     b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio

viduriniojo lavinimo  formas, rūpinasi,  kad jis  būtų prieinamas

visiems vaikams,  ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo

įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;

     c) užtikrina  mokomosios ir  profesinės bei  orientuojančios

informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams:

     e) imasi  priemonių, skatinančių  nuolat lankyti  mokyklą ir

mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.

     (2. Valstybės  dalyvės imasi  visų reikiamų  priemonių,  kad

drausmė mokyklose būtų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą

vaiko orumui atitinkamai pagal šios Konvencijos reikalavimus.

     (3.  Valstybės   dalyvės  skatina   ir  plėtoja  tarptautinį

bendradarbiavimą sprendžiant  švietimo problemas. Ypač jos siekia

prisidėti  prie   tamsumo  ir   neraštingumo   visame   pasaulyje

panaikinimo ir  sudaryti galimybę  naudotis mokslo  ir  technikos

žiniomis bei  šiuolaikiniais mokymo  metodais. Šiuo  atveju  ypač

daug dėmesio reikia skirti besivystančių šalių poreikiams.

 

                          29 straipsnis

 

     (1. Valstybės  dalyvės susitaria, kad vaiko lavinimo tikslas

turi būti:

     a)  kuo  visapusiškiau  ugdyti  vaiko  asmenybę,  talentą  ir

protinius bei fizinius sugebėjimus;

     b) ugdyti  pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,

taip pat principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;

     c)   ugdyti   vaiko   pagarbą   tėvams,   savo   kultūriniam

identitetui, kalbai  ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena;

civilizacijoms, kurios skiriasi nuo jo paties civilizacijos;

     d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje,

pagrįstam  supratimo,   taikos,   pakantumo,   vyrų   ir   moterų

lygiateisiškumo, visų  tautų, etninių,  nacionalinių ir religinių

grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;

     e) ugdyti pagarbą gamtai.

     (2.  Jokia   šio  arba   28  straipsnio  dalis  neturi  būti

suprantama  kaip  apribojanti  atskirų  asmenų  ir  organų  teisę

steigti  mokymo  įstaigas  ir  joms  vadovauti,  su  sąlyga,  kad

visuomet bus laikomasi šio straipsnio 1 punkte išdėstytų principų

ir reikalavimų,  kad mokslas tokiose įstaigose atitiks minimalias

normas, kurias gali būti nustačiusi valstybė.

 

                          30 straipsnis

 

     Tose  valstybėse,   kuriose  gyvena  etninių,  religinių  ar

kalbinių mažumų  arba vietinių gyventojų, iš vaiko, priklausančio

tam tikrai  mažumai, ar  vietinio  gyventojo  vaiko  negali  būti

apimta teisė  kartu su  kitais savo grupės nariais naudotis  savo

kultūra, išpažinti  savo  religiją,  atlikinėti  jos  apeigas  ir

vartoti gimtąją kalbą.

 

                          31 straipsnis

 

     (1. Valstybės  dalyvės pripažįsta  vaiko teisę  į poilsį  ir

laisvalaikį,   teisę    dalyvauti   žaidynėse    ir   jo    amžių

atitinkančiuose  pramoginiuose   renginiuose,  laisvai  dalyvauti

kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius.

     (2.  Valstybės   dalyvės  gerbia   ir  skatina  vaiko  teisę

visapusiškai dalyvauti  kultūriniame ir  kūrybiniame gyvenime  ir

prisideda prie to, kad jam būtų suteiktos atitinkamos ir vienodos

galimybės dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje, praleisti

laisvalaikį ir poilsiauti.

 

                          32 straipsnis

 

     (1. Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę būti apsaugotam

nuo ekonominio  išnaudojimo ir  nuo bet  kokio darbo,  kuris gali

būti pavojingas  jo sveikatai  arba trukdyti  jam  mokytis,  gali

kenkti jo sveikatai ir fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam

bei socialiniam vystymuisi.

     ( Kad  būtų įgyvendintos šio straipsnio nuostatos, valstybės

dalyvės   imasi    teisinių,   administracinių.   socialinių   ir

auklėjamųjų    priemonių.     Šiam    tikslui,    vadovaudamosios

atitinkamomis kitų  tarptautinių dokumentų nuostatomis, valstybės

dalyvės:

     a) nustato minimalų priėmimo į darbą amžių;

     b) numato darbo dienos trukmę ir darbo sąlygas;

     c)  numato   atitinkamas  bausmes   arba  kitas   sankcijas,

leidžiančias veiksmingai įgyvendinti šį straipsnį.

 

                          33 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės  imasi visų  reikiamų priemonių, įskaitant

teisines,  administracines,   socialines  ir  šviečiamąsias,  kad

apsaugotų  vaikus   nuo   neteisėto   narkotinių   priemonių   ir

psichotropinių  medžiagų,   kaip  jos   apibrėžtos   atitinkamose

tarptautinėse sutartyse,  vartojimo ir  neleistų panaudoti  vaikų

tokias medžiagas neteisėtai gaminant ir pardavinėjant.

 

                          34 straipsnis

 

     Valstybės  dalyvės   įsipareigoja  ginti   vaiką  nuo   visų

seksualinio išnaudojimo  ir seksualinio  suvedžiojimo formų. Šiam

tikslui  valstybės   dalyvės  imasi   visų   reikiamų   priemonių

nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu siekdamos uždrausti:

     a) lenkti  arba prievartauti  vaiką dalyvauti  kokioje  nors

neteisėtoje seksualinėje veikloje;

     b) išnaudoti vaikus verčiant juos užsiimti prostitucija arba

kita neteisėta seksualine veikla;

     c)  išnaudoti   vaikus  pornografijai   ir   pornografiniams

leidiniams.

 

                          35 straipsnis

 

     Valstybės   dalyvės    imasi   visų    reikiamų    priemonių

nacionaliniu, dvišaliu  ir daugiašaliu  lygiu siekdamos  užkirsti

kelią vaikų  grobimui, prekybai  arba jų  kontrabandai, nesvarbu,

kokiems tikslams ir kokia forma.

 

                          36 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės  gina  vaiką  nuo  visų  kitų  išnaudojimo

formų, darančių kokią nors žalą jo gerovei.

 

                          37 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės užtikrina, kad:

     a) nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus,

nežmoniško arba  orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Nei mirties

bausmė, nei  įkalinimas iki gyvos galvos, nenumatant išlaisvinimo

galimybės, neskiriami  už nusikaltimus,  padarytus jaunesnių kaip

18 metų asmenų;

     b) nė  iš vieno  vaiko  neteisėtai  ar  savavališkai  nebūtų

atimta laisvė.  Vaikas  areštuojamas,  sulaikomas  ar  įkalinamas

pagal  įstatymą,   tik  kraštutiniu   atveju  ir   kiek   įmanoma

trumpesniam laikui;

     c) su  kiekvienu vaiku, kuriam atimta laisvė, būtų elgiamasi

žmoniškai, kad  būtų  gerbiamas  jo  orumas  atsižvelgiant  į  jo

amžiaus asmenų poreikius. Kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė

turi būti  atskirtas nuo  suaugusiųjų, jei tik nemanoma, kad šito

daryti nedera  dėl paties  vaiko interesų;  jis turi turėti teisę

palaikyti ryšius  su savo šeima susirašinėdamas ir pasimatydamas,

išskyrus ypatingas aplinkybes;

     d) kiekvienas  vaikas, kuriam  atimta laisvė,  turėtų  teisę

tuoj pat gauti teisinę ir kitokią pagalbą, taip pat teisę ginčyti

savo   lasivės   atėmimo   teisėtumą   prieš   teismą   ar   kitą

kompetentingą,  nepriklausomą   ir  nešališką   organą  ir  teisę

reikalauti, kad  jie neatidėliodami  priimtų  sprendimą  dėl  bet

kurio tokio procesinio veiksmo.

 

                          38 straipsnis

 

     (1.  Valstybės   dalyvės  įsipareigoja  gerbti  tarptautinės

humanitarinės teisės  sprendimus, kurie  gali būti  priimami  dėl

vaikų kilus jose ginkluotiems konfliktams, ir jų laikytis.

     (2. Valstybės  dalyvės  imasi  visų  galimų  priemonių,  kad

asmenys,  neturintys   15  metų,   tiesiogiai  nedalyvautų   karo

veiksmuose.

     (3. Valstybės dalyvės nepritaria, kad asmenys, neturintys 15

metų, būtų  šaukiami tarnauti Ginkluotosiose Pajėgose. Verbuojant

asmenis, turinčius  15 metų,  tačiau  dar  neturinčius  18  metų,

valstybės dalyvės  pirmenybę stengiasi  atiduoti vyresnio amžiaus

asmenims.

     (4. Vadovaudamosios savo įsipareigojimais, atitinkamai pagal

tarptautinę humanitarinę  teisę,  apsaugoti  civilius  gyventojus

kilus jose ginkluotiems konfliktams, valstybės dalyvės imasi visų

priemonių, kad apsauga būtų garantuota, o per ginkluotą konfliktą

nukentėjusiais vaikais pasirūpinta.

 

                          39 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės  imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų

fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir socialiai reintegruotis

vaikui, tapusiam  bet kokio  pobūdžio nesirūpinimo,  išnaudojimo,

piktnaudžiavimo; kankinimo  ar kitokio  žiauraus, nežmoniško arba

orumą žeminančio elgesio ar bausmės; ginkluotų konfliktų auka.

 

                          40 straipsnis

 

     (1. Valstybės  dalyvės pripažįsta  kiekvieno vaiko, įtariamo

pažeidus baudžiamuosius  įstatymus, kaltinamo  arba  pripažįstamo

kaltu  dėl  jų  pažeidimo,  teisę,  kad  su  juo  būtų  elgiamasi

stengiantis ugdyti  jo orumą  ir  reikšmingumą,  pagarbą  žmogaus

teisėms ir  pagrindinėms laisvėms,  kad būtų  atsižvelgiama į  jo

amžių ir  jaustųsi noras  padėti  jam  reintegruotis  ir  atlikti

naudingą vaidmenį visuomenėje.

     (2. Šių  tikslų siekdamos  ir atsižvelgdamos  į  atitinkamas

tarptautinių dokumentų  nuostatas, valstybės  dalyvės  užtikrina,

kad:

     a) nė vienas vaikas nebūtų įtariamas pažeidęs baudžiamuosius

įstatymus, nebūtų kaltinamas ir pripažįstamas kaltu juos pažeidęs

veiksmais ar neveikimu, kurie, juos įvykdant, nebuvo nacionalinės

arba tarptautinės teisės uždrausti;

     b)   kiekvienas    vaikas,   kuris    laikomas    pažeidusiu

baudžiamuosius įstatymus  arba kaltinamas  jų  pažeidimu,  turėtų

bent tokias garantijas:

     I) laikomasi  nekaltumo prezumpcijos,  kol  jo  kaltė  nebus

įrodyta pagal įstatymus;

     II) suteikiama  greita ir  tiesioginė informacija  apie  jam

iškeltus kaltinimus, o prireikus, per tėvus ar teisėtus globėjus,

ir teisinė  bei kitokia  pagalba, kuri  jam reikalinga rengiantis

gintis ar ginantis;

     III)   neatidėliojant    supažindinama   su   kompetentingo,

nepriklausomo ir  nešališko organo  arba teismo organo sprendimu,

priimtu teisingai,  pagal įstatymą,  dalyvaujant  advokatui  arba

kitam atitinkamam  asmeniui, apsvarsčius bylą, jeigu tai nekenkia

vaiko interesams, ypač turint omenyje jo amžių ir situaciją, arba

jo tėvams ar teisėtiems globėjams;

     IV) teisę nebūti verčiamam duoti parodymus arba prisipažinti

kaltu;   susipažinti    su   kaltinimo    liudytojų    parodymais

savarankiškai arba padedant kitiems asmenims ir lygiomis teisėmis

pasinaudoti  liudytojais   gynėjais   bei   susipažinti   su   jų

parodymais;

     V) jei  manoma, kad vaikas pažeidė baudžiamuosius įstatymus,

teisę į  pakartotinį atitinkamo  sprendimo ir  visų  šiuo  atveju

panaudotų    priemonių     svarstymą,    atliekamą     aukštesnio

kompetentingo, nepriklausomo  ir  nešališko  organo  arba  teismo

organo pagal įstatymą;

     VI)  nemokamą   vertėjo  pagalbą,   jei  vaikas   nesupranta

vartojamos kalbos arba ja nekalba;

     VII) visišką  pagarbą jo  asmeniniam gyvenimui  visose bylos

nagrinėjimo stadijose.

 

     (3.  Valstybės  dalyvės  siekia  padėti  priimti  įstatymus,

įvesti atitinkamą tvarką, steigti organus ir įstaigas, tiesiogiai

susijusias su  vaikais, kurie laikomi pažeidusiais baudžiamuosius

įstatymus, kaltinami  arba pripažįstami kaltais dėl jų pažeidimo,

būtent:

     a) nustatyti  minimalų amžių, kurio nesulaukę vaikai laikomi

negalinčiais pažeisti baudžiamųjų įstatymų:

     b) prireikus  ir pageidaujant  imtis priemonių,  kad tokiems

vaikams nebūtų  taikomas teisminis  nagrinėjimas  ir  kad  nebūtų

pažeidžiamos jų teisės ir teisinės garantijos.

     (4. Kad  elgesys  su  vaiku  nepakenktų  jo  interesams,  jo

padėčiai ir  atitiktų nusikaltimo  pobūdį, reikia  būti  numačius

priežiūrai   įstaigose   alternatyvią   priežiūros,   globos   ir

vadovavimo tvarką, konsultacines paslaugas, bandomojo laikotarpio

skyrimą, auklėjimą, mokymą ir profesinį rengimą bei kt.

 

                          41 straipsnis

 

     Šia Konvencija  netrukdoma laikytis  nuostatų, kurios padeda

geriau įgyvendinti vaiko teises ir gali būti suformuluotos:

     a) valstybės dalyvės įstatyme; arba

     b) tarptautinės  teisės normose,  galiojančiose atitinkamoje

valstybėje.

 

 

                            II DALIS

 

                          42 straipsnis

 

     Valstybės dalyvės  įsipareigoja  tinkamais  ir  veiksmingais

būdais plačiai informuoti apie Konvencijos principus ir nuostatas

tiek suaugusiuosius, tiek vaikus.

 

                          43 straipsnis

 

     (1.  Siekiant  susipažinti  su  pažanga,  valstybių  dalyvių

pasiekta vykdant pagal šią Konvenciją prisiimtus įsipareigojimus,

įsteigiamas  Vaiko   teisių  komitetas,   kuris  atlieka   toliau

numatytas funkcijas.

     (2.  Komitetą   sudaro  dešimt   aukštos  dorovės  ekspertų,

kompetentingų  šios  Konvencijos  aprėpiamoje  srityje.  Komiteto

narius valstybės  dalyves, atsižvelgdamos  į teisingą  geografinį

pasiskirstymą ir  pagrindines teisines  sistemas, renka  iš  savo

piliečių, ir jie veikia kaip privatūs asmenys.

     (3. Komiteto  nariai renkami  slaptu balsavimu  iš valstybių

dalyvių iškeltų  ir į  sąrašą įtrauktų asmenų. Kiekviena valstybė

dalyvė iš savo piliečių gali iškelti vieną asmenį.

     (4. Pirmieji  Komiteto rinkimai  rengiami ne  vėliau kaip po

šešių mėnesių  nuo šios Konvencijos įsigaliojimo dienos, o vėliau

- kartą  per dvejus  metus. Mažiausiai prieš keturis mėnesius iki

kiekvienų rinkimų  dienos Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius

kreipiasi laišku  į valstybes  dalyves, siūlydamas  joms pateikti

savo kandidatus  per du  mėnesius. Po  to Generalinis sekretorius

sudaro  visų   tokiu  būdu   iškeltų  asmenų   abėcėlinį   sąrašą

(nurodydamas juos  iškėlusias valstybes  dalyves) ir  pateikia šį

sąrašą valstybėms, šios Konvencijos dalyvėms.

     (5.   Rinkimai   vyksta   valstybių   dalyvių   posėdžiuose,

Generalinio sekretoriaus  šaukiamuose Jungtinių  Tautų būstinėje.

Šiuose posėdžiuose,  kuriuose  du  trečdaliai  valstybių  dalyvių

sudaro kvorumą,  į Komitetą išrenkami tie kandidatai, kurie gauna

daugiausia balsų  ir  absoliučią  dalyvaujančių  ir  balsuojančių

valstybių dalyvių atstovų balsų daugumą.

     (6. Komiteto  nariai renkami  ketveriems  metams.  Jie  turi

teisę būti  perrinkti, jei  yra  pakartotinai  iškeliami.  Penkių

pirmuose rinkimuose  išrinktų narių įgaliojimų laikas baigiasi po

dvejų metų;  tuojau pat  po pirmųjų  rinkimų šiuos  penkis narius

burtų keliu atrenka posėdžio Pirmininkas.

     (7. Jei  kuris nors  Komiteto narys  miršta ar atsistatydina

arba jeigu jis dėl kokios nors priežasties daugiau negali atlikti

Komiteto nario  pareigų, jį  iškėlusi  valstybė  dalyvė  likusiam

laikotarpiui skiria  kitą ekspertą  iš  savo  piliečių,  jei  tam

neprieštarauja Komitetas.

     (8. Komitetas nustato savo veiklos taisykles.

     (9. Komitetas renka savo pareigūnus dvejiems metams.

     (10.  Komiteto  sesijos  paprastai  vyksta  Jungtinių  Tautų

būstinėje arba  kokioje nors kitoje Komiteto nustatytoje vietoje.

Komiteto sesijos  paprastai vyksta  kiekvienais metais.  Komiteto

sesijos trukmė  nustatoma, o prireikus peržiūrima valstybių, šios

Konvencijos dalyvių,  posėdyje, jei tam neprieštarauja Generalinė

Asamblėja.

     (11.  Jungtinių   Tautų  Generalinis   sekretorius  parūpina

reikalingus darbuotojus  ir lėšas  veiksmingai  Komiteto  veiklai

pagal šios Konvencijos reikalavimus.

     (12. Pagal  šią  Konvenciją  įkurto  Komiteto  nariai  gauna

Generalinės Asamblėjos  patvirtintą atlyginimą iš Jungtinių Tautų

 

lėšų  tokia   tvarka  ir   sąlygomis,  kokias  nustato  Generalinė

Asamblėja.

 

                          44 straipsnis

 

     (1. Valstybės  dalyvės įsipareigoja  informuoti Komitetą per

Jungtinių Tautų  Generalinį sekretorių,  ką nuveikė  Konvencijoje

pripažintoms teisėms  įtvirtinti ir kokią pažangą, įgyvendindamos

šias teises, padarė:

     a)   per   dvejus   metus   nuo   Konvencijos   įsigaliojimo

atitinkamoje valstybėje;

     b) vėliau kas penkeri metai.

     (2. Informacijoje,  pateiktoje pagal  šį straipsnį, nurodomi

veiksniai ir  sunkumai, jeigu  tokių yra, trukdantys vykdyti šios

Konvencijos įsipareigojimus.  Ši informacija  turėtų būti  tokia,

kad Komitetas  galėtų  gerai  įsivaizduoti,  kaip  ši  Konvencija

veikia atitinkamoje šalyje.

     (3. Valstybei  dalyvei, pirmą  kartą  pateikusiai  Komitetui

visapusišką informaciją,  nėra  reikalo  jos  kartoti  vėlesniuose

pranešimuose, pateikiamuose pagal šio straipsnio 1 b punktą.

     (4. Komitetas  gali  valstybių  dalyvių  prašyti  papildomos

informacijos apie šios Konvencijos įgyvendinimą.

     (5. Informacija  apie Komiteto veiklą kartą per dvejus metus

per  Ekonominę   ir  socialinę   tarybą  pateikiama   Generalinei

Asamblėjai.

     (6. Valstybės dalyvės garantuoja savo ataskaitų viešumą savo

šalyse.

 

                          45 straipsnis

 

     Siekiant prisidėti  prie veiksmingo Konvencijos įgyvendinimo

ir  skatinti   tarptautinį  bendradarbiavimą   šios   Konvencijos

aprėpiamoje srityje:

     a) Jungtinių  Tautų specializuotos įstaigos, Vaikų fondas ir

kiti Jungtinių  Tautų  organai  turi  teisę  dalyvauti  svarstant

klausimus  dėl  įgyvendinimo  tokių  šios  Konvencijos  nuostatų,

kurios  įeina  į  jų  veiklos  sritį.  Komitetas  gali  pasiūlyti

Jungtinių  Tautų   specializuotoms  įstaigoms,  Vaikų  fondui  ir

kitiems kompetentingiems  organams, kai jis mano esant tikslinga,

pateikti  ekspertų  išvadą  apie  Konvencijos  įgyvendinimą  tose

srityse, kurias apima jų veikla. Komitetas gali siūlyti Jungtinių

Tautų  specializuotoms   įstaigoms,  Vaikų   fondui  ir   kitiems

Jungtinių Tautų  organams pateikti  informaciją apie  Konvencijos

įgyvendinimą jų veiklai priklausančiose srityse;

     b)  Komitetas   perduoda,  kai  jis  mano  esant  tikslinga,

Jungtinių  Tautų   specializuotoms  įstaigoms,  Vaikų  fondui  ir

kitiems  kompetentingiems   organams   visą   valstybių   dalyvių

informaciją, kur prašoma techninės konsultacijos ar pagalbos arba

nurodoma,  kad   jų  reikia,   taip  pat   Komiteto  pastabas  ir

pasiūlymus, jeigu tokių būna, dėl tokių prašymų;

     c) Komitetas  gali rekomenduoti  Generalinei Asamblėjai, kad

ji pasiūlytų  Generaliniam sekretoriui  jos vardu atlikti tyrimus

vaiko teises liečiančiais klausimais;

     d) Komitetas  gali teikti bendrų pasiūlymų ir rekomendacijų,

pagrįstų  pagal   šios  Konvencijos  44  ir  45  straipsnį  gauta

informacija. Tokie bendri pasiūlymai ir rekomendacijos perduodami

kiekvienai  suinteresuotai   valstybei   dalyvei   ir   pranešami

Generalinei Asamblėjai  kartu su  valstybių  dalyvių  pastabomis,

jeigu jų būna.

 

                            III DALIS

 

                          46 straipsnis

 

     Šią Konvenciją gali pasirašyti visos valstybės.

 

                          47 straipsnis

 

     Ši Konvencija  ratifikuotina. Ratifikavimo raštai atiduodami

saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

 

                          48 straipsnis

 

     Prie šios  Konvencijos gali  prisijungti bet  kuri valstybė.

Prisijungimo  dokumentai   atiduodami  saugoti   Jungtinių  Tautų

Generaliniam sekretoriui.

 

                          49 straipsnis

 

     (1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną po dvidešimto

ratifikavimo rašto  ar prisijungimo  dokumentų atidavimo  saugoti

Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui dienos.

     (2. Kiekvienoje  valstybėje, kuri ratifikuoja šią Konvenciją

arba prie  jos prisijungia  po dvidešimto  ratifikavimo rašto  ar

prisijungimo dokumento  atidavimo saugoti  dienos, ši  Konvencija

įsigalioja trisdešimtą  dieną po jos pačios ratifikavimo rašto ar

prisijungimo dokumento atidavimo saugoti dienos.

 

                          50 straipsnis

 

     (1. Kiekviena  valstybė dalyvė  gali  pasiūlyti  pataisą  ir

pateikti ją Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui. Generalinis

sekretorius išsiuntinėja  pasiūlytą pataisą  valstybėms  dalyvėms

prašydamas nurodyti, ar jos pritaria, kad būtų sušaukta valstybių

dalyvių  konferencija,   tie  pasiūlymai  svarstomi  ir  už  juos

balsuojama. Jei  per keturis  mėnesius nuo  tokio panešimo dienos

bent  trečdalis   valstybių  dalyvių  tam  pritaria,  Generalinis

sekretorius šaukia  šią Jungtinių  Tautų globojamą  konferenciją.

Kiekviena pataisa,  priimta šioje konferencijoje dalyvaujančių ir

balsuojančių  valstybių   dalyvių   balsų   dauguma,   pateikiama

tvirtinti Generalinei Asamblėjai.

     (2. Pagal šio straipsnio 1 punktą priimta pataisa įsigalioja

tada, kai  ji patvirtinama Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos

ir priimama dviejų trečdalių valstybių dalyvių balsų dauguma.

     (3.  Įsigaliojusi   pataisa  yra  privaloma  ją  priėmusioms

valstybėms dalyvėms,  o kitoms valstybėms dalyvėms yra privalomos

šios Konvencijos  nuostatos ir  visos ankstesnės pataisos, kurias

jos yra priėmusios.

 

                          51 straipsnis

 

     (1.  Jungtinių   Tautų  Generalinis   sekretorius  gauna  ir

išsiuntinėja visoms  valstybėms  ratifikavimo  arba  prisijungimo

metu valstybių padarytų išlygų tekstus.

     (2.  Negalima   daryti  išlygos,   nesuderinamos   su   šios

Konvencijos tikslais ir uždaviniais.

     (3. Išlygas  galima bet  kuriuo metu  atšaukti  informuojant

apie tai Jungtinių Tautų Generalinį sekretorių, kuris savo ruožtu

informuoja apie tai visas valstybes. Tokia informacija įsigalioja

nuo tos dienos, kai ją gauna Generalinis sekretorius.

 

                          52 straipsnis

 

     Kiekviena valstybė  dalyvė gali  denonsuoti  šią  Konvenciją

raštu  pranešdama   apie   tai   Jungtinių   Tautų   Generaliniam

sekretoriui. Denonsavimas  įsigalioja po  vienerių metų  nuo  tos

dienos, kai Generalinis sekretorius gauna pranešimą.

 

                          53 straipsnis

 

     Jungtinių  Tautų   Generalinis  sekretorius  skiriamas  šios

Konvencijos depozitarijumi.

 

                          54 straipsnis

 

     Šios  Konvencijos,  kurios  tekstai  yra  autentiški  anglų,

arabų,  ispanų,  kinų,  prancūzų  ir  rusų  kalbomis,  originalas

atiduodamas saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

 

     TAI PATVIRTINDAMI,  valstybių dalyvių  atstovai, atitinkamai

įgalioti savo vyriausybių, žemiau pasirašė šią Konvenciją.